Shambalawarrior’s Blog

Reiškiniai

Tiesiai prie reikalo: Paul Hawken apie ekonomikos kaitą. Kalbina Renee Lertzman

L.: Šiomis dienomis mes girdime daug kalbant apie “žalią verslą”, tačiau labai sunku numanyti, kiek giliai iš tiesų vyksta reforma. Ar tai tikra, ar tėra greenwashing, kuomet verslas tik sudaro įspūdį, jog yra atsakingas aplinkos atžvilgiu?

H.: Kai kurie verslininkai mano, kad jei jie nustos tiek daug teršti, pirks perdirbtą popierių, pasodins keletą medžių, sumažins atliekų kiekį ir naudos tik vietinius augalus savo įmonės teritorijai pagražinti, jie taps žaliais. Tokios praktikos yra pagirtinos, tačiau jos nepasiekia pamatinių problemų, – industrinės gamybos nebekontroliavimo, ir, svarbiausia, kad mąstymas, kuriame tėra ekonominio augimo siekimas yra ir absurdiškas, ir stebėtinai neefektyvus. Šios praktikos taip pat nepaliečia esminių pasaulinio augimo problemų – aplinkos marginalizavimo bei ištisų kultūrų, kaimų ir šeimų sunaikinimo.  Kuomet matai po paviršiumi slypinčias problemas, jos veda prie klausimų, kurie neatsiduria korporacijų radaruose: populiacija, moterų teisės, darbuotojų teisės, valdžia, socialinis teisingumas, bendruomenių teisės, tarptautinės prekybos taisyklės, bendra valdžios korupcija. Šios problemos atskleidžia pasaulį, kuris, pažvelgus į jo vertybes, prioritetus ir principus, skendi visiškame chaose.

L.: Realybė, kurią jūs apibūdinote yra pribloškianti ir ganėtinai niūri.

H.: Paviršiuje tai gali skambėti beviltiškai, tačiau taip nėra. Tai bus beviltiška, jei mes nepažiūrėsime į šias problemas tiesiogiai. Mes esame tarsi žmogus, kuris eina pas gydytoją dėl pasunkėjusio kvėpavimo, o sužino, kad jo nesveika mityba bei judėjimo trūkumas sukėlė diabetą, inkstų ir virškinimo problemas, aukštą kraujospūdį, arteriosklerozę, blogą kvapą iš burnos, prastą miegą, nerimą ir psoriazę. Industrinis pasaulis gali būti išgelbėtas, bet tik tuo atveju, jei bus klausomasi daktarų nurodymų ir įgyvendinami tikri pokyčiai. Tabletė čia nepadės, o dauguma versle būtent ieško tabletės. Žinoma, kai kurie išvis nepripažįsta problemos egzistavimo.

Vienas būdų, kaip įveikti žmonių pasipriešinimą pripažinti problemą, yra kalbantis apie galimybes ir sprendimus. Tada jau žmonės gali atkreipti dėmesį ir pamatyti tą žalą, kurią padarėme ir vis dar darome. Žmonėms reikia kurti; tai mūsų prigimtis. Dauguma padarytos žalos yra neteisinga linkme nukreiptų ir blogai pritaikytų bei neišmanymu pakurstytų kūrybinių impulsų pasekmė.

L.: Ar pasiekėme tokį tašką, kuomet mūsų supratimas apie verslą yra perkuriamas?

H.: Mes esame tokiame periode, kuomet turime iš naujo įsivaizduoti/sukurti verslą ir būtent dėl to, kad jame tiek mažai vaizduotės. Tik pažiūrėkime, kas atsitiko 2000-aisiais, Hagos susitikime, kuriame buvo svarstomi klimato pokyčiai. Keturių korporacinių interesų valdomų valstybių ( JAV, Australijos, Kanados ir Japonijos ) vadovybės sugebėjo pokalbį apie pasaulio likimą ir ateities energetiką pakeisti tokiomis koncepcijomis, kaip “apribojimai” ir “mūsų gyvenimo būdo apsauga.” Šios keturios valstybės, kurios veikė kaip  kasybos, naftos, dujų ir automobilių pramonių surogatai , sugebėjo sustabdyti aplinkosauginį susitarimą šiam net nepajudėjus iš vietos. Susitikimas aiškiai parodė verslo nesugebėjimą spręsti globalaus gyvenimo skubius klausimus.

Verslas, savo geriausiame būvyje, gali padaryti nepaprastus dalykus. Pasaulis yra pilnas mažų stebuklų, kuriuos mums dovanoja dizaineriai, inžinieriai ir net prekybininkai. Tačiau bendra komercinė veikla naikina gyvybę Žemėje. Mes visi esame atsakingi, tačiau mes esame kurstomi modernaus verslo, turinčio daugiau galios, negu pats gali kontroliuoti,  mastų bei struktūrų.

L.: Jūsų paskutinės knygos pavadinimas “Natūralusis kapitalizmas”, parašytos kartu su Amory ir Hunter Lovins, atrodo kaip oksimoronas. Ką tai reiškia?

H.: Tie, kurie nėra skaitę knygos, dažnai galvoja, kad jos pavadinimas yra nuoroda į kitokį kapitalizmą, tačiau išties, joje nėra jokios nuorodos į kapitalizmą visai. Ten vystoma “natūralaus kapitalo” idėja, o tai labai svarbus skirtumas.

Terminas “natūralus kapitalas” ( natural capital ) buvo sugalvotas ekonomisto E. F. Schumacher’io knygoje “Maža yra gražu” ir atspindėjo gamtinius išteklius, kuriuos ekonomistai, valdžios ir korporacijos palieka už balanso aktyvo ribų. Gamtiniame kapitale esama gyvybingų, gyvybę palaikančių paslaugų, kurios trykšta iš pačių ekosistemų: apdulkinimas, potvynių prevencija, dirbamos dirvos formavimas, deguonies gamyba, atliekų metabolizmas ir t.t. Kapitalizmas pačiose savo gelmėse yra nenatūrali ( negamtinė ) sistema, kuri visiškai sugriauna gamtinį ir žmogiškąjį kapitalą dėl to, kad yra susikoncentravęs į kapitalą tradicine prasme: pinigus ir produkcijos vidurkį.

L.: Jei kapitalizmas negali būti “gamtinis”, tuomet, kaip verslas gali būti palaikantis ekopusiausvyrą?

H.: Verslas ir kapitalizmas nėra tas pats. Kuomet kalbame apie kapitalizmą, esame visai kitame lygmenyje. Verslas ir įmonės egzistavo dar kelis tūkstantmečius prieš atsirandant kapitalizmui.

Ar kapitalizmas būtinai turi būti išnaudojantis? Pagal jo apibrėžimą ir praktiką, – absoliučiai taip. Ar įmanoma jį restruktūrizuoti ir iš naujo sukurti, kad jis toks nebūtų? Taip, bet tai jau nebebūtų kapitalizmas. Esama nuomonės, kad ekonominė sistema, kuri paisys ekologinių ir žmonių poreikių, sustabdys inovacijas, paskatins nedarbą, per brangiai kainuos ir t.t. Taip teigia tie, kurie neturi vaizduotės, nes jie neturi nė menkiausio supratimo, ką galėtų veikti sistemoje, kuri nebūtų paremta godumu, antipatija ir apgaule. Tam, kad pasikeistų sistema, turi pasikeisti žmonių vertybės.

L.: Ar mūsų planetos likimas priklauso nuo verslo sugebėjimo išmokti pajungti vaizduotę, ar daugiau nuo bendruomenių ir individų pastangų paskatinti įstatymų priėmimą bei sveikas, ekologijai neabejingas praktikas?

H.: Atsakymas nebūtų “vienas kuris”, ar net “abu”, atsakymas būtų -“visi”. Kiekvienas mazgas sistemoje turės pasikeisti. Žmonių visuomenė yra Motinos Žemės posistemė. Keičiantis Žemei, kiekvienas visuomenės aspektas perkeičiamas. Tai vyksta tiesiai mums prieš akis. Daugelis pokyčių sukelia kančią. Tai yra problema, tačiau taip pat ir pradžios taškas galimam įsikišimui, kuomet mes paklausiame: kaip palengvinti šitą kentėjimą?

Kitas būdas pažvelgti į populiaciją, yra paklausiant savęs: kaip sukurti planetą, kuri tikrai maloniai priims kiekvieną naują būtybę? Kaip sukurti planetą, kurioje nekentėtų vaikai? Jei pradėsime nuo to, tuomet atsiras ir akivaizdūs atsakymai. Žinoma, verslas turi keistis, tačiau jei bandysime pradėti nuo čia, įsivelsime į ginčus, kompromisus, taisykles, racionalizavimą, nes verslas juk nėra žmonijos tikslas ir, be abejo, nėra tai, dėl ko gimėme šioje žemėje. Verslas gali tarnauti žmonijai, palengvinti kentėjimą ir puoselėti gyvybę, tačiau tokio verslo pavyzdžių dar labai maža.

L.: Ar galite pateikti puoselėjančio verslo pavyzdžių? Ar tai labiau priklauso nuo to, koks tai yra verslas, ar kaip jis valdomas?

Priklauso nuo abiejų. Tarkim, yra Judy’s Wick’s White Dog kavinė Filadelfijoje ir yra McDonalds. Abu yra restoranai, tačiau vienas padeda bendruomenei, o kitas išsiurbia visus jos resursus, už tai mokėdamas varganus atlyginimus. Atskirti juos nereikia didelio mokslo. Širdyje mes atpažįstame gerą verslą, kuomet su juo susiduriame.

Galime savęs paklausti, ar greitas maistas išvis turėtų egzistuoti. Tai yra iš prigimties neekologiška ir destruktyvi industrija, kadangi ji organizuoja maisto grandines  į mažos kainos monokultūras, tuo pačiu žalodama žmonių sveikatą. “Lėtas maistas”, arba vietinės virtuvės ir bio-ūkininkystės atgimimas, yra kita šio spektro pusė.

Apskritai, mažiau yra geriau. Yra įmanoma, kad verslas bus ekologiškas plačiame kontekste, tačiau iš tiesų labai nedaugelis tikrai šito pasieks, kadangi prielaidos, kurios palaiko dideles korporacijas, paremtos dominavimu ir galia rinkose bei prieš kitus. Ekologiškas verslas gali būti vystomas daugeliu būdų, tačiau jie visi turi turėti tam tikrą skaidrumo ir autentiškumo lygmenį, kuris smarkiai kontrastuoja su įvaizdžiu, pateikiamu korporacijų viešųjų ryšių. Didelės institucijos yra labai galingos, bet taip pat iš esmės labai pažeidžiamos būtent dėl savo dydžio. Jos sukuria įmantrius apgaulės metodus, veikiančius kaip apsaugos priemonė prieš save ir kitus. Tuo tarpu daugelis mažų įmonių pražūva be sąžiningumo.

L.: Daugeliui aplinkosaugininkų darbas su korporacijomis atrodo per daug kompromisinis.

H.: Darbas su korporacijomis netampa per daug kompromisinis, jei lieki ištikimas savo vertybėms ir principams. Jei esi jų pavergtas, tada tai jau kitas dalykas. David Brower, “Žemės draugų” įkūrėjas, niekuomet nebuvo kritikuotas už darbą ir derybas su korporacijomis tol, kol kita pusė darė tai, kas reikalinga, o tą David’as labai aiškiai apibrėžė. Tai, kame negali būti kompromisų, yra  teisingumas ir gamta – bioįvairovė, klimatinė integracija, laukinė gamta.

Esama 100 milijonų verslų pasaulyje; 10 000 iš jų yra didelės kompanijos, kurios kontroliuoja žmonijos likimą. Su jomis reikia derėtis visais įmanomais būdais. Jei sėdi Starbucks’e, plūsdamas visas šias blogybes, tuomet tu meluoji. Ir tokiu būdu tu tikrai negali mokyti žmonių.

Taip pat labai svarbu yra skirti korporacijas ir žmones jų viduje. Tie žmonės esame mes: mūsų sesės, dėdės, dukros, tėvai ir kaimynai. Korporacija yra keistas, hibridinis, nei žmogiškas, nei institucinis organizmas, kurio mes pilnai nesuprantame, nes jis labai skiriasi nuo visko, ką iki šiol regėjome Žemėje.

L.: Kuomet tenka dirbti su žmonėmis, atėjusiais iš tradicinės korporacijos pasaulio, kokias ekologinės pusiausvyros idėjas jiems yra sunkiausia suvokti?

Ekologiškumo esmė yra gebėjimas matyti ryšį tarp žmonių ir gamtos, kaip sistemos, kurioje esama posistemių, tokių kaip komercija. Iš esmės, tai būtų mąstymas sistemomis. Daugelis verslininkų daro pinigus, nes jie turi labai siaurą supratimą. Universalus verslas neišlieka.Verslas taip pat klesti dėl menkai apibrėžtos atsakomybės. Tačiau tai mus ir žudo.

Pavyzdžiui, mes deginame tropinius miškus ir išnaikiname tradicines vietines kultūras tam, kad aprūpintume pašaru galvijus, kurių mėsa sukelia širdies ligas. Širdies ligų dažnumas privedė prie to, kad auganti biotechnologijos industrija tiria dar likusius atogrąžų miškus, kad rastų naujus komponentus, iš kurių jie gamins susijungiančius organizmus užsikišusių arterijų gydymui. Farmacijos industrija naudojasi poilsiavietėmis Arizonoje su golfo laukais, kad pagirdytų ir pamaitintų gydytojus, kurie yra jų marketingo dalis. Šie pokyliai labai prisideda prie globalinio atšilimo dėl padidėjančio anglies dvideginio išmetimo skraidant lėktuvais, važinėjant limuzinais ir golfo automobiliais. Oro kondicionieriai, kurie vėsina pastatus, maitinami Black Mesa elektrininės, kuri teršia orą ir didina susirgimus astma.

L.: Naujausiame “Boston Globe” numeryje apie energetikos krizę  jūs pasakėte, kad mums trūksta ne energijos, o išminties.

H.:Ekologija yra pasaulio matymas širdimi ir suvokimas, kad jo dalys yra neatsiejamos nuo visumos. Dauguma žmonių yra slegiami rūpesčių, nerimo, įtampos ir nesaugumo jausmo. Jiems sunku žiūrėti toliau į ateitį ar giliau į dabartį, nes jie jaučiasi išgąsdinti. Štai iki ko prieita. Kol ekologija nebus susieta su žmonių kančios gelme, tol ji tebus baltojo žmogaus iš Šiaurės judėjimas.

L.: Kaip ekologinis požiūris “susijęs su žmonių kančios gelme”?

H.: Patirties ir žinių fragmentacija yra modernybės požymis ir pirminė neekologiškumo priežastis. Ką žmonės bežino apie vietą, kurioje gyvena? Jų išgyvenimas nepriklauso nuo vietinio mokslo ar artimo ryšio su bioregionu.

Gal padės pavyzdys: Patagonijoje gyveno žmonės, vadinami Jamanais ( Yaman ), kuriuos pirmas pastebėjo Fernandas Magelanas. ( Jis juos vadino gyvuliškais ). Medžiotojai-rankiotojai viename sudėtingiausių pasaulio klimatų – Jamanai, rojaus ieškotojų buvo sumedžioti beveik iki išnykimo, kol gentyje beliko keli šimtai žmonių. 1870-ais anglikonų dvasininkas ir savamokslis leksikografas pradėjo sudarinėti Jamanų kalbos žodyną. Šis žodynas, išlikęs iki šių dienų, turi 32 000 žodžių. Palyginimui, japonų kalboje esama 40 000 žodžių ir tai tik rašomoji kalba. Jamanų kalba turi daugiau veiksmažodžių, nei anglų kalba. Tai yra vietos kalba. Joje esama atskirų žodžių apibūdinti žmonių santykiui su vietinėmis gyvybės sistemomis.

Jų kalba, net ir šiandien, yra vienas iš pasaulio labiausiai stebinančių mokslų. Iš jos mes galime sužinoti apie žmones, kurie kalbėjo kalba, neskirstančia mokslo, savęs, vietos, to, kas šventa, išgyvenimo ir gamtos į atskirus dalykus. Tai nereiškia, kad šios idėjos buvo integruotos, tačiau Jamanai visų pirma net niekada nesuskaidė pasaulio į tokias kategorijas.

Šiandien žmonių išgyvenimas priklauso nuo abstrakcijų, esančių rinkos informacijoje, nuo profesinių įgūdžių, kurie yra visiškai nepriklausomi nuo vietos, nuo monetarinės sistemos srovės ir nuo giminystės ryšių, kurie išbarstyti po visą pasaulį. Diskutuodami apie ekologiją abstrakčiame lygmenyje, mes pamiršime esminį dalyką: aplinkos išnaudojimas yra vykdomas žmonių tam, kad būtų galima valdyti kitus žmones. Tad ekologinio praradimo esmė yra žmonių, esančių korporacijų dalimi, pastangos suformuoti dominantinius santykius ir primesti juos kitoms kultūroms bei žmonėms. Ekologijos ir biologijos mokslai yra labai svarbūs, tačiau vilties šaltinis yra teisingumas ir kito žalojimo ir valdymo atsisakymas. Tai prasideda nuo lyčių vaidmenų ir išsiplečia nuo šeimos į bendruomenę bei atitinkamai į valdybas, valdžias ir tarptautinę politiką.

L.: Hierarchinės mūsų institucijų struktūros gali būti išnaudojančios ir despotiškos. Ar organizacinėms struktūroms reikia keistis į kooperatyvus?

H.: Manau, kad reikia būti atsargiam bandant pritaikyti tai, kas veikia vienoje kultūroje, visame pasaulyje, tarsi tai būtų panacėja. Galbūt geriau yra prieiti prie to per viešąsias erdves. Jos dažnai apibūdinamos kaip atviri viešos žemės plotai miestuose, bet reikėtų vartoti šį žodį platesne prasme: nuo kaimų žaliųjų plotų, iki kultūros, iki dangaus. Bendrai paėmus, žmonės, kurie organizuodavosi apie viešas erdves, visada sukurdavo teisingesnes sistemas, nei tie, kurie organizuojasi apie privačią nuosavybę.

Pripažinimas, kad ištekliai yra mūsų visų, nereiškia, kad tai turi būti kolektyvizuota. Tai reiškia, kad viešųjų erdvių dinamika formuos kultūrą. Mes tai labiau pastebime vietinėse kultūrose. Kultūra, kuri kuria materialinę gerovę už viešųjų erdvių, kaip tai daro industrinės tautos, visada bus sunkiai priversta pripažinti savo ribas. Pamažu čia, JAV, nemažai tokių klausimų, kaip vangumas, gamyklinis ūkis, besaikė žuvininkystė, toksinės atliekos vėl suburia bendruomenes, kuomet žmonės pajunta, kad gręsia pavojus jų darbams, pragyvenimui, vaikams.

L.: Ar jūs norite pasakyti, kad prastėjant žmonių sveikatai bei ekosistemos būklei, mes esame priversti apsvarstyti viešąsias erdves, kaip vieninteles priemones spręsti sudėtingas problemas, su kuriomis susiduriame? Tačiau vis dar labai daug žmonių atsisako arba nesugeba pripažinti problemų. Tai aišku pažiūrėjus į tai, kaip išaugo visureigių prekyba, kelianti nemenką grėsmę viešosioms erdvėms.

H.: Aš niekuomet neteigčiau, kad esama “vienintelio” sprendimo būdo. Jei mes esame sistemoje, kuri žemina gyvybę žemėje, tuomet kiekvienas sistemos mazgelis reikalauja dėmesio. Tai suteikia pasitikėjimo, nes tai reiškia, kad ūkininkai, mokytojai, tėvai, architektai ir visose kitose srityse dirbantieji turi savo vaidmenį. Mes nekalbame apie pasikeitimą iš viršaus. Mes nekalbame apie charizmatiškus baltuosius vyrus, vedančius į ekologinę revoliuciją. Tai pokytis iš pakraščių.

Jūsų klausime užslėpta mintis, kad esama kažkokio omega požiūrio taško, iš kurio prasidės dideli pokyčiai, tačiau tokia pokyčio koncepcija yra būtent būdinga mąstymui, kuris ir sukūrė dabartinę sistemą. Ir jei mes mąstome apie visureigių savininkus, kaip apie nerūpestingus, nemąstančius viešųjų erdvių užgrobėjus, mes esama dar gilesniame urve, kadangi mes marginalizuojame, jei net ne demonizuojame, kitus žmones. Tai nėra tvirtas pagrindas pokyčiams. Šiame pasaulyje gausu neišmanymo. Tu gali kaltinti žmones, kurie viską nubloškia atgal į tamsą, arba tu gali pradėti degti žvakes. Tu elgiesi klaidingai tik tuomet, jei žinai apie problemą ir vis tiek nieko nedarai.

L.: Labai lengva pakliūti į demonizavimo spąstus. Progresyvus judėjimas yra pilnas tokio blogai-gerai mąstymo: kompanijos yra blogai, kapitalizmas yra blogai, globalizacija yra blogai. Kaip nepakliūti į šiuos spąstus?

H.: Mes galime pažiūrėti į save. Ar mano širdis bloga ar gera? Tai yra savižinos ir savęs priėmimo klausimas. Niekas nėra juoda arba balta, tad įsitraukimas į polemiką, ar ji būtų kairioji ar dešinioji, yra šioks toks piktnaudžiavimas. Tikras grassroot pokytis yra šiek tiek netvarkingas, kadangi jis yra viską apimantis. Jame esama radikalumo.

Tikras pokytis yra tarsi budistinė praktika; tai yra domėjimosi tuo, kas aplink tave, klausimas: tavo namu, bendruomene, drabužiais, maistu, kalba, gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniu.Tai gali būti stimuliuojama ir pagerinta pokyčių valdžioje, įstatymuose, lyderystėje ir aš labai palaikau politinį aktyvumą bei pilietines iniciatyvas.  Tačiau gyventi ekologišką gyvenimo būdą visų pirma yra  ne kolektyvinio ar politinio, o  asmeninio pasirinkimo klausimas. Aš niekuomet nežinojau jokio kito efektyvaus būdo keisti aplinką, nei pradedant mažais ir, anot Gandhi, būnant tais pokyčiais, kuriuos nori matyti. Kuomet aš ir daugelis kitų pradėjome organiško maisto judėjimą šešiasdešimtaisiais, mes neprašėme niekieno leidimo, nedarėme apklausos ir negavome definicijų iš USDA. Mes auginome maistą, sandėliavome jį, pakavome ir valgėme. Tikri pokyčiai, vykstantys pasaulyje, dažnai yra nepastebimi.

L.: Ar mes galime išmokyti žmones suvokti tas sistemas, apie kurias jūs kalbate?

H.: Nemanau, kad galima ką nors išmokyti, ypač žmones versle. Galima tik pristatyti ir įkūnyti idėjas. Aš bandau padėti žmonėms suprasti, kad pradėjus vertinti ir saugoti mūsų natūraliojo kapitalo išteklius, galime sulaukti tikro proveržio procesuose, produkcijoje ir dizaine. Vėlgi, žmonės juda link galimybių. Kai tik jie pamato, kad įmanoma pagerinti gyvenimo kokybę visiems žemėje, naudojant ženkliai mažiau “gyvybės”, jie tikrai apsidžiaugia. Ne tik verslininkai, bet ir studentai, miestai, valdžių ministerijos, kitos institucijos. Kai “Natūralusis kapitalizmas” buvo išleistas Kinijoje, Šanchajaus meras nupirko 700 kopijų kiekvienam miesto administraciniam departamentui.

L.: Jūs sakote, kad mums reikia naujų “mentalinių modelių” ir žemėlapių. Kodėl?

H.: Pakitę mentaliniai modeliai arba žemėlapiai leidžia mums surasti didžiausios įtakos taškus. Dana Meadows puikiai parodė, kur reikia įsikišti į sistemą, kad gautume daugiausiai naudos. Plaukimas pasroviui, žinoma, yra mažiausiai efektyvus.

Žmonės dažnai net nežino turį mentalinius modelius. Jungtinėse Valstijose mes manome, kad 21 amžiaus kapitalizmas yra nulemtas, kaip natūralios gamtos dalis, Dievo pasireiškimas, kvestionuojamas tik kvailių ir griovėjų. Mes nematome, jog dabartinė ekonominė sistema yra aukštyn kojomis ir atvirkščia. Mes dalyvaujame sistemoje, kuri tarnauja mažumai ir išnaudoja, prispaudžia bei slopina daugumą. Mes gyvename pasaulyje, kuriame nuoširdus darbas, taikumas ir taupumas yra baudžiami, o godumas, tuštybė ir prievarta gerbiami. Mes baksnojame pirštais į farmacininkus, internetą ir higieną, kaip įrodymus, kad Vakarų civilizacija yra teisingame kelyje, ignoruodami, kad esame globalaus gyvybės holokausto liudytojai.

Vienas būdų atpažinti žmones turinčius tvirtą ideologinį pamatą, yra pagal senąjį mentalinį modelį,  kuomet yra pripažįstamas etikečių klijavimas, siekiant sumenkinti ar pažeminti kitus. “Kairysis” yra viena tų etikečių. “Žaliasis” yra kita, o “socialistas” – dar kita. Aš manau, kad dominuojantis ekonominis modelis uzurpuoja kalbą ir prasmes, anuliuodamas viziją, argumentus ir suvokimą. Kaip sako Eduardo Galleano, gali pagalvoti, kad Darwin’as parašė savo knygas, norėdamas pašlovinti laukinį kapitalizmą. Mes suprantame Darwin’o raštus per prizmę, kurią mums perdavė ir sustiprino dominuojančios institucijos.  Mes esame žmogaus prigimties sumenkinimo ir kultūros naikinimo procese dėl pinigų, nes mes esame akli. Korporacinio kapitalizmo sistema yra fabrikatas, žmogaus proto išradimas, plonytis šydas, daugeliui atrodantis labai tvirtas.

L.: Jūsų knygoje “Kita ekonomika”, parašytoje 1983-iais, rašėte, kad mes neturime ekonominių ir aplinkosauginių problemų, tik dizaino problemas. Kodėl “dizaino”?

H.: Aš naudoju terminą “dizainas”, kadangi jis praslysta pro korporacijų gynybas. Ojibway gentis gamino “sapnų gaudykles”, kurios praleisdavo gerus sapnus ir sugaudavo blogus. Versle esama priešingo prietaiso, tokio, kuris atskiria gerus sapnus ir įleidžia blogus. Geras dizainas yra toks, kuris leidžia vaizduotei, džiaugsmui ir inovacijoms pasireikšti. Daugelis žmonių, jei tik turi pasirinkimo galimybę, juda link gero dizaino ir naujų galimybių. Dizaine nesama ideologijos, todėl jis nematomas kaip grėsmė.

Sakydamas, kad mes turime dizaino problemą, tenorėjau savaip išreikšti mintį, kad esama problemos mūsų matyme – kad, jei mes, kaip visuomenė, galėtume pakeisti būdą, kuriuo suvokiame pasaulį, sprendimai pakopomis atsirastų. Ir jie atsirado. Esama nuostabių žmonių, turinčių radikalių ir elegantiškų sprendimų. Klausimas iškyla, kodėl esant tiek sprendimo būdų, mes esame dar labiau destruktyvūs, nei prieš dešimtį metų?

L.: Tai atrodo ne tik tragiška, bet ir ironiška.

H.: Ironiška tai todėl, kad mes turime visas priemones, kad galėtume pakeisti kiekvieną ekonomikos sektorių, nuo ūkio, iki sveikatos, energetikos, tačiau mūsų pastangos yra blokuojamos korporacijų oligarchų, kurie turi visas galias šioje šalyje bei pasaulyje. Esame tokie sustingę, apmarinti, kad daugelis amerikiečių nesuvokia, jog per paskutinius prezidento rinkimus mes regėjome rūmuose sėkmingai patalpinamą marionetę diktatorių, globojamą turtingos politinės klikos.

L.: Ar jus neramina, kad korporacijos užsikabino žodį “ekopusiausvyra” ir užsiliūliuoja, manydami, kad yra neabejingi ekologijai?

H.: Pirmiausia, leiskite man pasakyti kai ką apie terminą “ekopusiausvyra”: tai ne pats geriausias terminas. Ir net jei būtų, tai nuobodi koncepcija. Mums reikia atkurti pasaulį, o ne išlaikyti pusiausvyrą. Bet taip, daugelis korporacijų, kaip ir sakote, naudojasi šiuo žodžiu, bandydamos sudaryti teisingumo įspūdį. Toms korporacijoms, būti “žaliaisiais” reiškia nesikeisti. Prisimenu, kaip klausiausi DuPont atstovo kalbant, kaip jie pradeda naują resursinį produktyvumą, pristatydami visureigių dengimą pudra. Aišku, medžiagų ir energijos sąnaudos buvo sumažintos 75 procentais. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis aš suprantu, kaip giliai sugedęs yra mūsų mąstymas.

Neseniai garsi aplinkosauginė organizacija paprašė manęs kreiptis į jų rėmėjus. Pristatydamas mane, organizacijos direktorius pranešė, kad aš papasakosiu”gerąsias” korporacinės ekologijos naujienas. Aš buvau labai nustebintas ir, deja, turėjau sugėdinti renginio šeimininką, pasakydamas, kad kai kalbame apie dideles tarptautines kompanijas, nėra labai daug gerų naujienų.

Tikros geros naujienos yra tos, kad šioje šalyje yra kokie 7000 mažų įmonių, kurių esminė gyvavimo priežastis yra sukurti humanišką ir ekologišką ekonomiką. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos labai apsidžiaugia, kai William Clay Ford’as kalba apie planus padaryti Ford Motor Company žalia, tačiau tikrasis darbas vyksta paraštėse, kur nedaug apyvartinių lėšų turintis verslas tikrai vykdo pokyčius. Aš mąsčiau parašyti ploną knygą, pavadinimu ” Korporacinė ekologinė pusiausvyra”. Kaip ir “Natūralusis kapitalizmas”, pavadinimas yra iš pažiūros oksimoronas. Knygos tikslas būtų aprašyti tai, kaip turėtų iš tikrųjų atrodyti korporacinė ekopusiausvyra. Tai būtų visiškai skirtinga nuo to, kas dabar yra laikoma “žaliomis” korporacijomis. Nežinau, ar kuri tarptautinė kompanija galėtų pasiekti tikros ekopusiausvyros, tačiau mes bent jau galėtume susigrąžinti kalbą.

L.: Jei terminas “ekopusiausvyra” nebeturi jokios reikšmės, kodėl jo visai neatsikračius?

H.: Kalba yra sukuriama kultūros. Neįmanoma to atmesti.

Šiandien aiškumas, su kuriuo mes apibūdiname savo santykį su gyvenimu, yra sumenkęs. Aplinkosauginės ir socialinio teisingumo siekiančios organizacijos bando praplėsti žodyną, kad sukurtų platesnį žmonijos galimybių pojūtį. Milan Kundera sakė, kad “žmogaus kova prieš galią yra atminties kova prieš užmarštį.” Tai taip pat yra kalbos kova prieš pastangas ją nutildyti, inteligentiškumo kova prieš skambias frazes, humaniškos elgsenos – prieš korporacijų viešųjų ryšių biurų konvulsyvų melą.

L.: Ar matote prasidėjusius antiglobalizacijos protestus kaip šios kovos dalį?

Protestai vadinami “antiglobališkais”, tačiau, mano manymu, jie apima kai ką daugiau, nei nurodo terminas. Pastaruosius dešimt metų vis didėja pasaulinis maištas, kurio kulminacija buvo labiausiai regima protestuose prieš Pasaulio Prekybos Organizaciją Sietle. Mažai pastebėtas ir plačiai ignoruotas žiniasklaidos, žinovų jis buvo vaizduojamas kaip paprasčiausias globalizacijos progreso atmetimas. Toli gražu. Tai yra pasipriešinimas viešųjų erdvių korporatizavimui, pasipriešinimas vis labiau prarandamam suverenitetui, orumui, apsisprendimo teisei. Tai nėra mažumų skundai, iškelti marginalinių visuomenės segmentų. Tai yra esminiai klausimai, kurie nulems mūsų ateitį. Tai, ką mes regime, gali būti ne kas kita, o pirmoji globali revoliucija, kylantis pasaulietinis judėjimas, kuris privers kiekvieną tarptautinę organizaciją ir valstybių valdžią keistis arba žūti.

Žodžiai “sukilimas” ir “revoliucija” gali skambėti bauginančiai dėl panašumo į Marksistinį praeities žargoną. Tačiau tai, kas skiria šią revoliuciją nuo Marksistinės-Leninistinės ir kitokių protofašistinių judėjimų, yra centralizuotos lyderystės, vienos ideologijos, hierarchinės organizacijos formos nebuvimas. Tai visiškai naujas ir skirtingas socialinis judėjimas. Jokia institucija ir valdžia nėra jam pasiruošusi. Jis yra platus, gilus ir greitai augantis. Jame dalyvauja šeimos iš Indijos, motinos iš JAV, ūkininkai iš Prancūzijos, bežemiai iš Brazilijos, vargšai iš Bolivijos, Zapatistai iš Čiapaso, gentys Centrinėje Amerikoje, namų šeimininkės Japonijoje, sėdintys medžiuose šiaurės Kalifornijoje. Judėjimui nereikia daug pinigų ir jis auga atkampiose vietovėse, taip pat, kaip ir pagrindiniuose populiacijos centruose. Jo herojai yra ūkininkai, batsiuviai, poetai. Jo geriausiai žinomi šaukliai yra spalvoti žmonės iš pasaulio Pietų.

L.: Kada jūs supratote, kad korporatizavimas tapo vienu esminių politinių mūsų eros klausimų? Ar tai jums paaiškėjo PPO protestuose Sietle ar gerokai prieš tai?

H.: Korporatizavimas buvo labai aiškus Vietnamo karo metu. Tai buvo konfliktas, kurio metu mūsų užsienio politika buvo kontroliuojama karinio-industrinio komplekso, visai kaip numatė Eisenhower’is. Manau, kad korporatizacija buvo esminis politinis klausimas dar nuo konkistadorų laikų. Korporacijos buvo sukurtos pelno siekiančių komercinių “organizmų” tam, kad įgalintų Naujojo Pasaulio tyrinėjimus ir galėtų riboti savo atsakomybę, taip bandant apsaugoti savo šeimas. Atsiminkite, kad Amerikos kolonijos sukilo ne prieš išprotėjusio Karaliaus Džordžo tironiją, bet prieš jo privilegijuotų korporacijų valdymą. Iš esmės Amerika buvo sukurta tam, kad užbaigtų korporacinį išnaudojimą. Kad tapome tuo, ko bijojome, yra ironiška ir nesukeltų didelio istorinio susidomėjimo, jei ne faktas, kad pati korporacijų veikla šiandien grasina pačiai gyvybei. PPO demonstracijos turi ilgą istorinę seką. Jos tik atrodė netikėtos, nes žiniasklaida šiandien yra neistorinė, kaip ir mūsų kultūra. Marksas klydo. Religija nėra opiumas liaudžiai. Pasirenkamas narkotikas yra materializmas, kuris trykšta iš korporacijų.

L.: Kaip dalyvavimas Sietlo protestuose paveikė jus asmeniškai?

H.: Prieš tai aš mačiau verslą ir korporacijas kaip kažką, kas gali būti reformuota bent jau harmoningos komercinės pasaulėžiūros rėmuose. Dabar jau taip nemanau. Judėjimas į dienos šviesą iškėlė tai, kad verslas nebegali toliau vystytis jokia panašia iki šiol gyvavusia forma, nesukeldamas pilietinės visuomenės ir ekologinio vientisumo žlugimo.

L.: Ar protestų dydis jus nustebino?

H.: Sietlas nustebino dydžiu, bet nenustebino policijos prievarta. Aš esu buvęs pilietinių teisių ir antimilitaristinių judėjimų narys ir esu matęs nebekontroliuojamą policiją bei paviršutiniškus politinius paaiškinimus po to. Bet mane labiausiai sukrėtė baisus Sietlo įvykių iškraipymas žiniasklaidoje. Aš parašiau truputį apie protestus ir tas gabalėlis buvo publikuojamas The Sun ir dvylikoje kitų laikraščių. Originaliai tai buvo ilgas elektroninis laiškas, kuriuo siekiau paprieštarauti žiniasklaidoje vyraujančiai propagandai. Aš niekuomet pilnai nesuvokiau Noam Chomsky termino “manufacturing consent“, kol neperskaičiau sekmadienio laikraščio, rašiusio apie  protestus.

L.: Ar matote šį “sukilimą” kaip didelių poslinkių verslo suvokime ir pratikoje, rodiklį?

H.: Aš praleidau dešimt metų, kalbėdamasis su korporacijomis, kurios išreiškė norą naudoti ekologiškesnes praktikas. Kol kas šios kompanijos taip ir nesugebėjo iš pamatų pakeisti savo korporacijos nuostatų, kurie palaikytų ekologinį ir socialinį teisingumą. Vienintelės išimtys buvo tokie žmonės, kaip Ray Anderson,  Interface įkūrėjas ir direktorius bei Anita Roddick, Body Shop įkūrėja, ir jie abu turi pilnas valdymo teises savo kompanijose. Kitaip, korporacija turi savo “gyvenimą”, o tas gyvenimas neturi nieko bendra su žmonių ar ekologiniu integralumu. Kolektyvinis korporacijų elgesys naikina gyvybę Žemėje.

Paskutinis sakinys skamba kaip iš filmo “B movie”, bet, arba tu tai pasakai ir darai ką nors, arba pradedi mąstyti, koks turėtų būti requiem. Aš renkuosi pirmąjį variantą.

L.: Kaip nesusirgti depresija, kuomet susiduri su tokiomis didelėmis problemomis?

H.: Šį darbą tokiu nuostabiu daro jo mastas, ir tai, kaip visi keliai galiausiai veda į širdį ir dvasią. Kodėl depresuoti? Kodėl nedepresuoti? Abu klausimai galioja. Žmogaus padėtis yra tokia, kaip aprašyta prieš 2500 metų. Klausimas yra ne kaip išgelbėti žemę, bet kaip palengvinti kentėjimą.

L.: Jūs kreipiatės į dešimtis auditorijų kasmet. Kokie yra pirmiausiai žmonėms iškylantys klausimai?Ar esama kažkokios bendros temos, nesvarbu, kur būtumėte?

H.: Jei esama kokios po viskuo slypinčios temos, tai būtų viltis: viltis, kuri turi tvirtą pagrindą, kuri yra patikima. Žmonės nori žinoti: ar turime pakankamai laiko? Ar mes tai įgyvendinsime? Esu tikras, kad šie klausimai be paliovos buvo užduodami istorijoje, bet nemanau, kad kada nors anksčiau jų buvo klausiama taip atkakliai ir tokiose skirtingose grupėse. Ir skaičius žmonių, kurie pasiryžta kalbėti apie šią bendrą baimę, vis daugėja.

L.: Kas yra viltis, “turinti tvirtą pagrindą”?

H.: Turiu galvoje viltį, kuri yra įtikinama, turint visapusišką supratimą apie pasaulio problemas. Aš nesu patenkintas vien troškimais ar lūkesčiais; tai labiau netgi galima vadinti tikėjimo idėja.

Wendell Berry savo poemoje “Išprotėjęs ūkininkas” rašė “būti džiugiam, net žinant visus faktus”. Kuomet aš kalbu su verslininkais ir valdininkų auditorijomis, jie mažai težino faktus, jei žino išvis. Paprastai jie mano, kad problema yra, kaip palaikyti savo lizdą švarų. Tad tenka juos supažindinti su tam tikrais rėmais, biologine ir socialine pasaulio būklės analize. Tada jau gali parodyti naujus matymo ir veikimo būdus.

Auditorijos, kurios yra išsilavinusios šio klausimo atžvilgiu, patenka į tris kategorijas. Pirmoji kategorija yra žmonių, kurie ilgai dirbo prie šio klausimo ir tapo užgrūdinti, kartais ir ciniški. Juos nėra sunkiausia pasiekti. Antroji kategorija yra žmonių, kurie yra desperatiški dėl to, ką žino ir jiems reikia vilties, kad galėtų pasistūmėti gyvenime ir veikloje.

Tretieji yra tie, kurie yra giliai pasišventę teisingumui bei atsinaujinimui ir jiems reikia nedidelio padrąsinimo. Jiems tereikia maisto, namų ir kelių gerų draugų. Tai tie žmonės, seni ir jauni, kurie formuoja piketų eiles, atlieka tiesioginius veiksmus, prisirakina prie medžių ir buldozerių, kalba tiesą mūsų gatvėse. Jie, mano supratimu, yra herojai. Jie teikia man vilties.

L.: O kaip jūs atsakote į kitą klausimą: ar mes turime pakankamai laiko pakoreguoti savo destruktyvias tendencijas?

H.: Dažniausiai atsakau, kad laikas neturi reikšmės. Visi 6 milijardai, kurie nuolat auga, esame šitame, ir mes turime pakankamai laiko daryti ką norime, net jei negalime numatyti ateities. Tai nereiškia, kad ateinančiais metais nebus skaudžių žmonių ir vietų praradimų. Žmonių kentėjimas greičiausiai tik padidės ir tai bus nelengva regėti. Mes negalime žinoti ateities, net vienos minutės nuo dabar. Tačiau yra svarbu užsiimti kažkuo naudingu, gyventi gyvenimą dėl kurio jausiesi gerai mirdamas, net jei mirsi rytoj. Kuomet gyveni tokį gyvenimą, mirties, gyvenimo ir laiko klausimai nebeatrodo tokie svarbūs, kaip rūpestis ir pagarba, kuriuos atiduodi.

Poetas David Whyte pasakoja korporacinėms audotorijoms istoriją apie vaiduoklį, visai kaip Dickens’o “Kalėdų giesmėje”, kuris nuveda korporacijos vadybininką į jo ateities kapą, nugremzdžia kerpes ir perskaito epitafiją: “Jis išsimokėjo savo paskolas”. Anksčiau ar vėliau, kiekvienas žemėje turi atsakyti į mirtingumo klausimą, –  ar mes gyvename baimės, ar atsidavimo pilną gyvenimą.

L.: Manau, kad vilties turėjimas ypatingai reikalingas jauniems žmonėms. Kaip mes galime mokyti jaunimą apie tai, kas vyksta pasaulyje, neatimdami iš jų vilties?

H.: Neįmanoma atimti vilties iš žmonių, kurie jos niekada neturėjo. Daug jaunų žmonių buvo įmesti po šaltu aplinkosauginiu dušu dar būdami jauni ir neturėję jokio konteksto su ta neraminančia informacija, kurią gavo. Jiems buvo pasakyta apie mirštančius banginius, globalinį atšilimą, užterštas upes, iškirstus miškus. Paskutinis dalykas, nuo kurio reikia pradėti mokyti vaiką apie aplinką, tai problemos. Reikia pradėti su paslaptimi. Reikia leisti jiems pažinti ir pamilti gamtą, nors jie ir neturi jokių pirminių žinių apie ekologiją. Jie sužinos apie problemas pakankamai greitai, tačiau ankstyvais mokykliniais metais jie turėtų žaisti, gerai leisti laiką ir gerbti gamtą.

Vaikai aštriai jaučia praradimą ir jie gali matyti, kokia absurdiška yra dabartinė sistema. Kevin Danaher iš  Global Exchange per PPO susirinkimus Sietle sakė klausytojams, kad jei jie pasimetę savo prioritetuose, tegul paklausia devynmečio, ar korporacijos turėtų didinti pelną, ar saugoti aplinką, ar didinti pasirinkimą rinkoje, ar sustabdyti vaikų badavimą.

Vaikams reikia gebėjimo stebėtis, kuris suteiktų pasaulinio vyksmo suvokimo pagrindus. Tokie vaikai nebus netekę vilties, nes jie nenusileis, nepasiduos, niekada nenustos dirbti prie iš pažiūros neįmanomos žemės atkūrimo užduoties.

Iš knygos “Mindfulness in the marketplace”.

Kai kurie paaiškinimai:

Korporatizacija ( angl. corporatization ) – tikslesnis apibūdinimas to, ką vadiname privatizacija. Tai viešųjų erdvių ar funkcijų pardavimas arba perdavimas korporaciniams organizmams.

Ekopusiausvyra ( angl. sustainability ) – pažodinis lietuviškas vertimas būtų “išlaikantis ekologinę pusiausvyrą”. Verčiant nusprendžiau šį gremėzdą “sutraukti” į trumpesnį, aiškesnį ir geriau vertime pritaikomą daiktavardį.

Filed under: Uncategorized, , , ,

Patriarchalinės persivartojimo šaknys. Fritjof Capra

<…> Šiandienos kliūtys, trukdančios ekologinę pusiausvyrą palaikančiam gyvenimui, nėra nei konceptualios, nei techninės. Jos slypi dominuojančiose mūsų visuomenės vertybėse. Viena didžiausių kliūčių kelyje į pusiausvyrą, yra besitęsiantis materialaus vartojimo augimas. Nepaisant viso “naujosios ekonomikos” akcentavimo informacijos sraute, žinių skatinimo ir kitų “neapčiuopiamybių”, pagrindinis šių naujovių tikslas išlieka produkcijos didinimas, kuris savu ruožtu  iškart padidina materialių daiktų srautą. Biologas ir aplinkotyrininkas David Suzuki pastebi, kad per pastaruosius 40 metų, kanadiečių šeimos sumažėjo 50 procentų, tačiau jų gyvenamieji plotai padvigubėjo. “Kiekvienas naudoja keturis kartus daugiau erdvės, kadangi mes perkame tiek daug dalykų”,- aiškina Suzuki.

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje pagrindinė pinigų darymo vertybė eina koja kojon su materialaus vartojimo išaukštinimu. Nenutrūkstanti reklaminių žinučių srovė sustiprina žmonių iliuzijas, kad materialių daiktų dauginimas yra karališkas kelias į laimę, pats didžiausias gyvenimo tikslas. Jungtinės Valstijos primeta savo didžiulę galią pasauliui, kad išlaikytų geriausias sąlygas savo produkcijos plėtrai ir palaikymui. Pagrindinis šios didžiulės imperijos tikslas yra ne plėsti savo teritoriją, ne agituoti už laisvę ir demokratiją, tačiau padaryti taip, kad būtų garantuotas globalus priėjimas prie gamtinių išteklių ir kad rinka visame pasaulyje išliktų atvira jos produkcijai. Atitinkamai, politinė retorika Amerikoje staiga pasisuka nuo “laisvės” prie “laisvos prekybos” ir “laisvos rinkos”. Laisva kapitalo ir daiktų tėkmė prilyginama didžiam žmogaus laisvės idealui, o materialinis godumas vaizduojamas pagrindine žmogaus teise, o vis labiau net ir prievole.

Šitas materialinio vartojimo aukštinimas turi gilias ideologines šaknis, kurios siekia toliau nei ekonomika ir politika. Jo kilmė slypi universaliame vyriškumo susiejime su materialinių daiktų turėjimu patriarchalinėse kultūrose. Antropologas David Gilmore tyrinėjo vyriškumo įvaizdžius visame pasaulyje, jo dar pavadintus “vyriškosiomis ideologijomis”, bei atrado neįtikėtinų panašumų. Esama pasikartojančio suvokimo, kad “tikras vyriškumas” skiriasi nuo paprasčiausio buvimo vyru biologiškai, tad vyriškumas yra kažkas, ką reikia įgyti. Daugelyje kultūrų berniukai turi nusipelnyti teisės vadintis vyrais. Nors ir moterys yra vertinamos pagal lyties standartus, kurie dažnai yra griežti, Gilmore pažymi, kad jų moteriškumo statusas retai kvestionuojamas.

Tikro vyro savybės, tokios, kaip agresija, jėga, tvirtumas, kaip atrado Gilmore’as, daugelyje kultūrų yra papildomas dar viena sąlyga – “tikri” vyrai tradiciškai visada buvo tie, kurie pagamindavo daugiau, nei suvartodavo. Autorius pabrėžia, kad senovėje vyriškumo siejimas su materialine gamyba reiškė produkciją bendruomenės labui: “Vėl ir vėl atrandame, kad “tikri” vyrai yra tie, kurie duoda daugiau, nei ima; jie tarnauja kitiems. Tikri vyrai yra dosnūs, net per daug.”

Bėgant laikui buvo tam tikrų poslinkių šiame įvaizdyje, – nuo gamybos kitų labui iki daiktų turėjimo savo labui. Vyriškumas pradėtas matuoti vertingų daiktų turėjimu – žeme, gyvuliais, pinigais; taip pat galia prieš kitus – ypatingai, moteris ir vaikus. Šis įvaizdis buvo dar labiau sustiprintas universalaus vyriškumo susiejimo su “didumu” – matuojamu raumenų jėga, pasiekimais, turimų daiktų kiekiu. Modernioje visuomenėje, kaip parodo Gilmore’as, vyro “didumas” matuojamas išskirtinai materialine gerove: “Didelis Vyras bet kurioje industrinėje visuomenėje taip pat yra ir turtingiausias, sėkmingiausias, veikliausias vyrukas kvartale…Jis turi daugiausiai to, ko visuomenė trokšta.”

Vyriškumo siejimas su daiktų dauginimu puikiai dera su kitomis vertybėmis, kurios yra palaikomos bei skatinamos patriarchalinėje kultūroje – plėtra, konkurencija bei į objektą orientuota sąmone. Tradicinėje Kinijos kultūroje šitai buvo vadinama yang vertybėmis ir siejama su vyriškąja žmogaus prigimties puse. Jos nebuvo matomos kaip iš esmės blogos ar geros. Kaip bebūtų, pagal Kinijos tradiciją, yang vertybės turi būti harmonizuotos ying, arba moteriškosios, pusės – plėtimasis saugant, konkurencija bendradarbiaujant ir dėmesys objektams per dėmesį santykiams. Aš ilgai ginčijausi, kad pajudėjimas link tokio balanso yra labai pastovus, stebint poslinkį nuo mechanistinio į sistematinį ir ekologinį mąstymo būdą, kuris yra būdingas mūsų laikams.

Tarp daugelio grassroots judėjimų už visuomenės kaitą šiandien, feministinis ir ekologinis judėjimai atstovauja patiems giliausiems vertybių pokyčiams,- pirmasis naujai apibrėždamas santykius tarp lyčių, o pastarasis naujai apibrėždamas santykį tarp žmonijos ir gamtos. Abu jie gali labai daug prisidėti įveikiant mūsų materialaus vartojimo obsesiją. Atitinkamai, feministinė sąmonė koncentruojasi į pilnatvę per brandžius santykius, o ne daiktų dauginimą.

Ekologinis judėjimas eina link tos pačios pozicijos, tik skirtingu keliu. Ekoraštingumas reikalauja sistemingo mąstymo – mąstymo, pagrįsto santykiais, kontekstu, pavyzdžiais, procesais. Ir ekodizainas šiandien atstovauja tam perėjimui nuo daiktų ekonomikos prie aptarnavimo ir srovės ekonomikos.  Tokioje ekonomikoje medžiaga nepaliaujamai keliauja ratu taip, jog naujų žaliavų vartojimas drastiškai sumažėtų.

<…>

Iš knygos “Mindfulness in the marketplace”

Filed under: Uncategorized

Vartotojiškumo krizė. Judith Simmer Brown

Vakarietiškas budizmas privalo tarnauti pasauliui, o ne sau pačiam. Jis privalo tapti, kaip septintame amžiuje rašė Indijos mokytojas Šantideva, visų pasaulio sergančių būtybių gydytoju, tol, kol jos visos bus išgydytos; maisto ir gėrimo lietus, neišsemiamas lobis tiems, kurie yra neturtingi ir skurstantys. Mes tegalime įsivaizduoti kančias, kurias patirs mūsų vaikai. Jau dabar regime vargšus,  neturinčius pakankamai maisto ar prieigos prie švaraus geriamo vandens; matome etninius ir religinius prietarus, kurie slopina tuos, kurie yra kitokie; matome sergančiuosius ir negaluojančius, kurie palikti be medicininės priežiūros; regime nevaldomą daugumos išnaudojimą mažumos komforto ir malonumų labui; regime, kaip yra demonizuojami tie, kurie išdrįsta mesti iššūkį gerovės, galios ir privilegijų viešpatavimui. Ir mes žinome, kad 21 amžius paliks augančią populiaciją su kaip niekad greit mažėjančiais resursais jai išmaitinti.

Šį kentėjimą aštrina nepaliaujamas vartotojiškumas, kuris yra apraizgęs mūsų visuomenę ir pasaulį. Godumas yra daugelio niokojančių sistemų variklis. Visuomenės veikėja biologė Stephanie Kaza pažymėjo, kad Amerikoje kiekvienas kasdien suvartoja savo svoriui lygų kiekį medžiagų, išgaunamų ir apdirbamų fermose, kasyklose, veisyklose, miškuose – vidutiniškai apie 70 kilogramų. Nuo 1950-ųjų energijos, mėsos bei medienos gamyba padvigubėjo; plastiko naudojimas išaugo penkiagubai; aliuminio – septingubai; oro linijų kilometražas vienam žmogui padidėjo 33 kartus. Šiuo metu mes turime dvigubą kiekį automobilių, lyginant su 1950-ais. Ir su kiekvienu kąsniu, kiekvienu akseleratoriaus paspaudimu, kiekvienu kreditinės kortelės perbraukimu prekybos centre, mes paliekame vis didesnį ekologinį pėdsaką ant planetos veido. Mes išgrežėme savo gerovę iš Tailando plantacijų darbuotojų, Ekvadoro ūkininkų bei fabrikų darbuotojų Malaizijoje kūnų.

Vartotojiškumo krizė jau persiduoda kiekvienai pasaulio kultūrai, kurių daugelis seka Amerikeitiško gyvenimo būdo pavyzdžiu. David Loy “Rinkos religijoje” svarsto, kad vartojimas iš tiesų tapo naująja pasaulio religija. Šita vartojimo religija yra grindžiama dviem nepagrįstomis tiesomis:

1) augimas ir pagerinta pasaulio prekyba bus naudinga visiems, ir

2) augimo nesustabdys natūraliai baigtinės mūsų planetos ribos.

Vartotojiškumo pagrindas yra ego patenkinimas, o  jo kelias yra vis auganti norų paletė, kurių įgyvendinimas išreiškiamas Karteziškąja perversija – “Perku, vadinasi esu”. Įtraukdama naujuosius atsivertėlius masinių žiniasklaidos priemonių pagalba, ji bukina vartotoją, versdama mus pamiršti, kokiame kentėjime mes dalyvaujame. Apsipirkimas yra esminė veikla, palaikant neigimo kultūrą.

Pasaulyje sugriuvus komunistinių valstybių santvarkai, vartojimo augimas lieka neužginčytas. Modernizuojantis tradicinėms visuomenėms, vartotojiškumas tampa patraukliausiu keliu. Religingi žmonės ir bendruomenės turi galią mesti vienintelį likusį iššūkį konsumerizmui. O budizme esama unikalių įžvalgų, kurios gali sulaikyti vartotojiškos intoksikacijos potvynį.

Kokį atsaką mes duodame visam tam kentėjimui, sukurtam konsumerizmo? Kokį atsaką duos mūsų vaikai? Yra lengva pasiduoti iliuzijoms, pamirštant budistinius mokymus, kuriuos gavome. Bet kuomet grįžtame prie jų, mes atsimename, kad kančios kilmė slypi nepaliaujamame troškime. Mes norime, todėl vartojame; mes norime, todėl mes kenčiame. Būdami praktikuotojais, mes jaučiame šitą nepaliaujamą ritmą savo kauluose.  Mes privalome dar šitoje kartoje atsibusti prieš konsumerizmo grėsmę ir prisijungti prie kitų  žmonių, kad rastume kelią prieš jam viską apimant. Mes visi privalome rasti būdų tapti šio judėjimo, kuris ieško alternatyvų vartotojiškumui, aktyvistais.

Būdami budistais vakariečiais, privalome atpažinti vartotojiškumo grėsmes savo praktikoje ir savo embrioninėse bendruomenėse bei institucijose. Žvelgiant iš Tibetietiškojo budizmo požiūrio taško, konsumerizmas tėra ledkalnio viršūnė. Jis reprezentuoja tik išorinę troškimų ir gobšumo manifestaciją. Prieš 25 metus, mano guru, Vidyadhara Chogyam Trungpa Rinpoche, parašė vieną pirmųjų populiarių Dharmos knygų Amerikoje  “Cutting through spiritual materialism”. Jos aktualumas tik didėja kasmet. Jis kalbėjo apie tris materializmo lygmenis – fizinį, psichologinį ir dvasinį, – kurie valdo mūsų egzistenciją, būdami egocentrinės veiklos išraiškomis. Nepasipriešinus, materializmas kooptuos mūsų fizinius gyvenimus, bendruomenes ir net mūsų praktiką.

Fizinis materializmas reiškia neurotišką malonumo, komforto ir saugumo siekį. Tai ir yra išorinė konsumerizmo išraiška. To įtakojami, mes bandome save apsaugoti nuo kūniškosios egzistencijos kasdienių skausmų, akcentuodami malonias akimirkas. Mes esame varomi beskausmio gyvenimo sukūrimo iliuzijos, kuriame yra pilna pasirinkimų, leidžiančių jausti kontrolę.  Mums reikia 107 rūšių jogurto prekybos centre tam, kad pasijustume esą visatos karaliai ir karalienės. Mes einame į 24-Plex kino teatrus, kad galėtume pažiūrėti kokį tik norime filmą, kada tik užsinorime. Mums reikia greičiau veikiančių nuskausminamųjų, prietaisų, kurie panaikintų visus nepatogumus, komunikacijos technologijų, skatinančių momentinį apsikeitimą informacija. Visa tai sukuria visiško malonumo ant mūsų pirštų galiukų iliuziją, kur nesame kankinami jokio skausmo. Kuomet esame valdomi tokio fizinio materializmo, identifikuojame save pagal tai, ką turime.

Bet tai tėra tik pradžia. Kitame lygmenyje, psichologinis materializmas siekia valdyti pasaulį teorija, ideologija ir intelektu. Mes ne tik bandome fiziškai manipuliuoti pasauliu, kad nepatirtume jokio skausmo, mes tai darome psichologiškai taip pat. Mes susikuriame teorinį konstruktą, kuris mus saugo nuo galimybės būti išgąsdintais, neteisiais, sumišusiais. Mes visuomet viską valdome tokiu būdu: “Būdamas amerikietis, aš turiu teises. Būdama moterimi, aš turiu teisę būti nepriklausoma nuo vyrų lūkesčių mano visuomenėje. Aš pati užsidirbu, aš galiu pasirinkti, kaip noriu išleisti pinigus. Būdamas budistu, aš suvokiu visko tarpusavio ryšį.”

Psichologinis materializmas interpretuoja viską, kas tik kelia grėsmę ar nepasitenkinimą kaip priešą. Tuomet mes kontroliuojame grėsmę sukurdami ideologiją ar religiją, kurioje esame nugalėtojai, teisingi, teisieji; mes niekuomet tiesiogiai nepatiriame baimės ar sąmyšio, kurie iškyla susidūrus su tikra grėsme. Tai ypač galioja vakariečiams budistams. Šiais laikais budizmas tapo populiarus, kaip produktas, kuriuo naudojamasi medijose bei korporacijose. Buvimas budistu tapo statuso simboliu, žyminčiu galią, prestižą bei pinigus. Jo Šventenybės nuotraukos pasirodo Holivudo filmų viršeliuose bei Apple kompiuterių reklamose; Holivudo žvaigždės tarsi dalyvauja Dharmos varžytuvėse. Kiekvienas nori pridėti kažką budistinio į savo reziumė. Budistinės studijos Naropoje padvigubėjo per du metus, o reporteriai klaidžioja po mūsų koridorius ir klases. Budistinės konferencijos pritraukia tikrą paradą personažų, tokių kaip aš, medžiojančių mūsų prekybos “įrankius”. Mūsų vartotojiška visuomenė paverčia budizmą preke, kaip ir visa kita. Vakariečio budisto pagundos yra labai aiškios. Mes esame gundomi naudotis budizmu savo ego, bendruomenių ir darbotvarkės iškėlimu šioje prekybvietėje.

Ir tai dar nėra viso reikalo šerdis. Pačiame subtiliausiame lygmenyje, dvasinis materializmas atneša šią kovą į mūsų protus, į mūsų meditacinę praktiką. Mūsų sąmonė bando išlikti kontrolėje, palaikyti centralizuotą budrumą. Per tai ego naudojasi netgi dvasingumu, kad apsisaugotų nuo baimės ir nesaugumo. Mūsų meditacinė praktika gali būti naudojama atsitraukti nuo kasdienių uždavinių intensyvumo ir dualumo; mūsų atjautos praktika gali būti naudojama manipuliuoti absoliučia agonija, kuomet kažkas mūsų gyvenime griūna. Mes investuojame į save, kaip budizmo praktikuotojus, o taip darydami apsisaugome nuo tiesioginės ir intymios savirealizacijos. Yra labai svarbu sugebėti kultivuoti praktiką “kritišku momentu”, kuriame kyla panika, kuriame grėsme yra mūsų draugas ir kur mūsų gelmės būna išverstos išvirkščiai.

Kas nutinka, kuomet esame valdomi trijų materializmo lygmenų? Vidyadhara mokė, kad kuomet mes esame taip užsiėmę savo ego, kontrolės ir galios reikalais, mes pradedame “bijoti išorinių reiškinių, kurie yra mūsų pačių projekcijos”. Tai reiškia, kad kuomet mes pradedame manyti, kad esame tikros, egzistuojančios būtybės, tuomet mes klaidingai visą supantį pasaulį laikome nepriklausomu ir tikru. O kai taip nutinka, mes prisišaukiame paranoją, baimę ir paniką. Mes bijome, kad negalėsime kontroliuoti situacijos. Kaip mokė Patrul Rinpoche ( 1808 – 1887 ):

Neprailgink praeities,

Nekviesk ateities,

Nepakeisk savo vidinio pabudimo,

Nebijok pavidalų.

Mes privalome nustoti bijoti pavidalų. Kaip galime tai padaryti? Vientintelis būdas nutraukti šitą godumo ir kontrolės kelią, yra saugoti savo meditacinės praktikos vienovę. Mes turime turėti vietą, kurioje manipuliacija būtų demaskuojama. Mes turime būti pasiryžę iš tiesų “paleisti” bepraktikuodami. Kuomet matome savo lenktyniaujančias mintis, savo besimaišančias emocijas bei nuolatines intrigas, mes paliečiame kenčiančio pasaulio veidą ir nebeturime kito pasirinkimo, tik pasikeisti. Turime leisti savo širdims pratrūkti tuo nuolatinės kovos skausmu, kurį patiriame savyje ir mus supančiame pasaulyje. Tada galime užsiimti pasauliu ir paskirti save tikrai nušvitusiai visuomenei, kurioje konsumerizmas neturi įtakos. Troškimas ateina iš mūsų minčių greičio, kuomet taip intensyviai norime to, ko neturime ir negalime patirti to, kas yra čia pat, priešais mus.

<…>

Iš knygos “Mindfulness in the marketplace”

Filed under: Uncategorized

Dakinės mokymai. Padmasambhavos patarimai dakinei Ješė Cogjal

Ištraukos.

<…> Mokytojas Padma bylojo:

– Ką beveiktum, nedaryk nieko, kas prieštarauja Dharmai, – nieko, kas nepapildo nuopelnų ir išminties sankaupų.

Netrokšk nieko daugiau – tik pasiekti visažinio budos būvį ir padėti kitoms gyvoms būtybėms.

Prie nieko neprisirišk. Prisirišimas – susipančiojimo pagrindas.

Nekritikuok kitų mokymų ir neniekink žmonių. Galutine prasme visi mokymai yra neatskiriami kaip sūrus skonis nuo druskos.

Nekritikuok nei aukštesniųjų, nei žemesniųjų važiuoklių. Būtyje jos tarytum susilieja į kelią, kuriuo tenka eiti; tai tarytum laiptuose besigirdintys žingsniai.

Negali pažinti kito žmogaus, kol neturi aukščiausiojo žinojimo galios. Todėl nekritikuok kitų.

Apskritai visos gyvos būtybės savo prigimtyje yra savaime tobuli budos. Juose glūdi nušvitimo esmė. Neanalizuok kitų žmonių ydų ar paklydimų.

Netyrinėk kitų žmonių ribotumų. Gilinkis į tai, kaip pakeisti savuosius.

Neanalizuok kitų žmonių nusižengimų – tirk savuosius.

Didžiausias blogis – laikytis religinių prietarų ir kritikuoti kitus žmones, nepažįstant jų dvasios. Taigi atsisakyk visų prietarų tarytum nuodų.

Maros gundymai

Mokytojas Padma tarė:

– Dharmos praktikuotojai dažnai nepastebi, kai juos apgaudinėja Mara.

Garbioji Cogjal paklausė:

– Ką tai reiškia?

Mokytojas atsakė:

– Galinguosius apgaudinėja puikybės ir pasipūtimo Mara.

Garbingą postą užimantieji yra apgaudinėjami iškalbingumo ir paklydimo Maros.

Prasčiokus apgaudinėja neišmanymo ir kvailybės Mara.

Turtuoliai apgaudinėjami rūpesčių ir turtų gausinimo Maros.

Dharmos praktikuotojus apgaudinėja materialių daiktų kaupimo Mara.

Juos apgaudinėja vaikų – jų karmos kreditorių – auginimo Mara.

Jie apgaudinėjami pagarbių mokinių Mara.

Juos apgaudinėja mylinčių tarnų ir padėjėjų Mara, neapkenčiamų priešų Mara, švelnių balsų ir švelnių žodžių Mara.

Jie yra apgaudinėjami savo prieraišumo Maros.

Juos apgaudinėja grožio ir meilės troškimo Mara.

Visos tavo pastangos daryti klaidinančius darbus yra Maros gundymas.

Prigimtieji penki nuodai yra tavojo proto Mara.

Šešeriopi  jutimo objektai, išliekantys kaip įpročių tendencijos, yra išorinių daiktų Mara.

Įsikibimas į samadhi malonumą yra vidinių reiškinių Mara.

Dzogčeno Vaisiaus vylimasis yra požiūrio Mara.

Visos aukščiausios savybės irgi Mara.

Visoks nežinojimas ir paklydimas taip pat Mara.

Todėl didžiausias Mara – kabinimasis už “aš”.

Niekur kitur jo nėra – tik tavyje. Šį demoną turi užmušti viduje. Jei taip padarysi, jis neateis iš išorės.

Yra daug žmonių nepažįstančių šio Maros.

Aštuoneriopa Tyla

<…>

Kad išsaugotum kūno tylą, gyvenk užsisklendimo vietose, nepuldama į jokius kraštutinumus. Šitaip atsikratysi aistros ir agresyvumo.

Kad išsaugotum kalbos tylą, būk kaip nebylė. Tokiu būdu plepėjimas su kitais neatitrauks tavęs nuo dvasinės praktikos.

Kad išsaugotum proto tylą, neleisk savęs užvaldyti minčių svarstymui ir blaškymuisi. Tai leis būti esminėje Dharmakajos prigimtyje, nepaliestoje minčių.

Kad išsaugotum jausminių malonumų tylą, atsisakyk švaraus ir nešvaraus maisto sąvokų. Tai leis tau gyventi paprastai ir sukvies dakines.

Kad išsaugotum žodinių mokymų tylą, neperduok jų netinkamiems žmonėms. Tuomet gausi tradicijos mokytojų palaiminimus.

Kad išsaugotum elgsenos tylą, neprisirišk, nesižavėk savo potyriais ir nepasakok apie juos kitiems. Tai leis tau šiame gyvenime pasiekti mahamudros sidhi.

Kad išsaugotum pažinimo tylą, būk neambicinga ir rami, nepuolanti į jokius kraštutinumus. Šitaip galėsi išsilaisvinti tą pat akimirką, kai sušvis Pažinimas.

Apskritai žmonėms, nesugebantiems praktikuoti net tokį laiko tarpsnį, kiek trunka valgymas, nemokantiems patylėti, kol baigs kartoti mantrą, ir negalintiems užsičiaupti, nė kiek nepavyksta išsaugoti tylos.

Penkiolika nepalankių sąlygų

<…>

Plepalai, juokai ir pramogos yra trys meditacijos kliūtys, taigi atsisakyk jų.

Giminaičiai, draugai ir mokiniai yra trys dalykai, atitraukiantys dėmesį nuo Dharmos praktikos, tad atsisakyk jų.

Materialūs daiktai, verslas ir pasilinksminimai yra trys Dharmą praktikuoti kliudantys, dėmesį blaškantys dalykai, todėl atsisakyk jų.

Pelnas, šlovė ir garbė yra trys Dharmos praktikos pančiai. Atsisakyk jų.

Mieguistumas, ištižimas ir tingumas yra trys Dharmos praktikos priešai. Tad jų atsikratyk.

Šiaip ar taip, pavojingiausias dalykas – atkalbinėti kitus nuo Dharmos praktikos.

Iš anglų k. vertė A. Kugevičius

Filed under: Uncategorized

Johann Eckhart. Apie savęs neatsižadėjusius žmones, kupinus savivalės

Žmonės sako: “Ak, Viešpatie, kaip aš norėčiau būti toks artimas Dievui, toks pamaldus ir gyventi tokioje santarvėje su Dievu, kaip kiti žmonės, ir kad aš galėčiau būti panašus į juos arba toks neturtingas, kaip jie. ” Arba: “Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi svetur arba nuošalioje buveinėje, arba vienuolyne”.

Iš tiesų viso to priežastis esi tu pats, ir niekas kitas. Tai yra savivalė, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, net jei tu tai įžvelgi, ar ne. Kad ir ką mes manytume – kad žmogus turi šito vengti, o ano siekti, ar tai būtų vietos, ar žmonės, ar pamaldumo būdai, ar draugijos, ar veikla, – niekas nekaltas, kad tau kliudo šis pamaldumo būdas arba šie dalykai: veikiau sau kliudai tu pats, susijęs su šiais dalykais, nes tavo požiūris į juos yra netinkamas.

Todėl pradėk nuo savęs ir atsižadėk savęs! Iš tiesų, jei tu nepabėgsi nuo savęs, tai, kad ir kur bėgtum, visur atrasi kliūtis ir nerasi ramybės. Žmonės ieško ramybės išoriniuose dalykuose – ar tai būtų pamaldumo būdas, žmonės ar darbai, atsiskyrimas nuo pasaulio, skurdas ar nusižeminimas, bet, kad ir kokie didūs būtų šie dalykai, vis tiek visa tai yra niekis ir neteikia ramybės. Tie, kurie taip ieško, ieško neteisingai. Kuo toliau jei nukeliauja, tuo mažiau randa, ko ieško. Jie eina kaip tas, kuris išklydo iš kelio: kuo toliau jis eina, tuo labiau pasiklysta. Tai ką jis turi daryti? Pirmiausia jis turi atsižadėti savęs, nes tada bus atsižadėjęs visko. Iš tiesų, jei žmogus atsižadėtų karalystės arba viso pasaulio, tačiau laikytųsi savęs, jis nieko nebūtų atsižadėjęs. O jeigu žmogus atsižada savęs, tai, kad ir ką jis pasilaikytų, ar tai būtų turtai, ar garbė, ar dar kas nors, jis yra atsižadėjęs visko.

Šventojo Petro žodžius “Štai mes viską palikome” ( Mt 19, 27 ), nors jis paliko tik tinklą ir valtį, šventasis komentuoja taip: jeigu kas mielai atsižada menkniekio, atsižada ne tik jo, bet ir visų žemiškų dalykų, kuriuos žmonės gali įgyti, net visko, ko jie gali trokšti. Kas atsižada  savo valios ir savęs paties, atsižada visų dalykų taip tikrai, tarsi jie būtų jo nuosavybė ir jis galėtų su jais daryti ką tinkamas, nes ko tu atsisakai trokšti, tą atiduodi Dievo žinion <…>.

Ištrauka iš knygos “Traktatai ir pamokslai” . Vertimas į lietuvių kalbą – R. Rybelienės, Z. Ardicko, L. Rybelio

Filed under: Uncategorized