Shambalawarrior’s Blog

Reiškiniai

Vartotojiškumo krizė. Judith Simmer Brown

Vakarietiškas budizmas privalo tarnauti pasauliui, o ne sau pačiam. Jis privalo tapti, kaip septintame amžiuje rašė Indijos mokytojas Šantideva, visų pasaulio sergančių būtybių gydytoju, tol, kol jos visos bus išgydytos; maisto ir gėrimo lietus, neišsemiamas lobis tiems, kurie yra neturtingi ir skurstantys. Mes tegalime įsivaizduoti kančias, kurias patirs mūsų vaikai. Jau dabar regime vargšus,  neturinčius pakankamai maisto ar prieigos prie švaraus geriamo vandens; matome etninius ir religinius prietarus, kurie slopina tuos, kurie yra kitokie; matome sergančiuosius ir negaluojančius, kurie palikti be medicininės priežiūros; regime nevaldomą daugumos išnaudojimą mažumos komforto ir malonumų labui; regime, kaip yra demonizuojami tie, kurie išdrįsta mesti iššūkį gerovės, galios ir privilegijų viešpatavimui. Ir mes žinome, kad 21 amžius paliks augančią populiaciją su kaip niekad greit mažėjančiais resursais jai išmaitinti.

Šį kentėjimą aštrina nepaliaujamas vartotojiškumas, kuris yra apraizgęs mūsų visuomenę ir pasaulį. Godumas yra daugelio niokojančių sistemų variklis. Visuomenės veikėja biologė Stephanie Kaza pažymėjo, kad Amerikoje kiekvienas kasdien suvartoja savo svoriui lygų kiekį medžiagų, išgaunamų ir apdirbamų fermose, kasyklose, veisyklose, miškuose – vidutiniškai apie 70 kilogramų. Nuo 1950-ųjų energijos, mėsos bei medienos gamyba padvigubėjo; plastiko naudojimas išaugo penkiagubai; aliuminio – septingubai; oro linijų kilometražas vienam žmogui padidėjo 33 kartus. Šiuo metu mes turime dvigubą kiekį automobilių, lyginant su 1950-ais. Ir su kiekvienu kąsniu, kiekvienu akseleratoriaus paspaudimu, kiekvienu kreditinės kortelės perbraukimu prekybos centre, mes paliekame vis didesnį ekologinį pėdsaką ant planetos veido. Mes išgrežėme savo gerovę iš Tailando plantacijų darbuotojų, Ekvadoro ūkininkų bei fabrikų darbuotojų Malaizijoje kūnų.

Vartotojiškumo krizė jau persiduoda kiekvienai pasaulio kultūrai, kurių daugelis seka Amerikeitiško gyvenimo būdo pavyzdžiu. David Loy “Rinkos religijoje” svarsto, kad vartojimas iš tiesų tapo naująja pasaulio religija. Šita vartojimo religija yra grindžiama dviem nepagrįstomis tiesomis:

1) augimas ir pagerinta pasaulio prekyba bus naudinga visiems, ir

2) augimo nesustabdys natūraliai baigtinės mūsų planetos ribos.

Vartotojiškumo pagrindas yra ego patenkinimas, o  jo kelias yra vis auganti norų paletė, kurių įgyvendinimas išreiškiamas Karteziškąja perversija – “Perku, vadinasi esu”. Įtraukdama naujuosius atsivertėlius masinių žiniasklaidos priemonių pagalba, ji bukina vartotoją, versdama mus pamiršti, kokiame kentėjime mes dalyvaujame. Apsipirkimas yra esminė veikla, palaikant neigimo kultūrą.

Pasaulyje sugriuvus komunistinių valstybių santvarkai, vartojimo augimas lieka neužginčytas. Modernizuojantis tradicinėms visuomenėms, vartotojiškumas tampa patraukliausiu keliu. Religingi žmonės ir bendruomenės turi galią mesti vienintelį likusį iššūkį konsumerizmui. O budizme esama unikalių įžvalgų, kurios gali sulaikyti vartotojiškos intoksikacijos potvynį.

Kokį atsaką mes duodame visam tam kentėjimui, sukurtam konsumerizmo? Kokį atsaką duos mūsų vaikai? Yra lengva pasiduoti iliuzijoms, pamirštant budistinius mokymus, kuriuos gavome. Bet kuomet grįžtame prie jų, mes atsimename, kad kančios kilmė slypi nepaliaujamame troškime. Mes norime, todėl vartojame; mes norime, todėl mes kenčiame. Būdami praktikuotojais, mes jaučiame šitą nepaliaujamą ritmą savo kauluose.  Mes privalome dar šitoje kartoje atsibusti prieš konsumerizmo grėsmę ir prisijungti prie kitų  žmonių, kad rastume kelią prieš jam viską apimant. Mes visi privalome rasti būdų tapti šio judėjimo, kuris ieško alternatyvų vartotojiškumui, aktyvistais.

Būdami budistais vakariečiais, privalome atpažinti vartotojiškumo grėsmes savo praktikoje ir savo embrioninėse bendruomenėse bei institucijose. Žvelgiant iš Tibetietiškojo budizmo požiūrio taško, konsumerizmas tėra ledkalnio viršūnė. Jis reprezentuoja tik išorinę troškimų ir gobšumo manifestaciją. Prieš 25 metus, mano guru, Vidyadhara Chogyam Trungpa Rinpoche, parašė vieną pirmųjų populiarių Dharmos knygų Amerikoje  “Cutting through spiritual materialism”. Jos aktualumas tik didėja kasmet. Jis kalbėjo apie tris materializmo lygmenis – fizinį, psichologinį ir dvasinį, – kurie valdo mūsų egzistenciją, būdami egocentrinės veiklos išraiškomis. Nepasipriešinus, materializmas kooptuos mūsų fizinius gyvenimus, bendruomenes ir net mūsų praktiką.

Fizinis materializmas reiškia neurotišką malonumo, komforto ir saugumo siekį. Tai ir yra išorinė konsumerizmo išraiška. To įtakojami, mes bandome save apsaugoti nuo kūniškosios egzistencijos kasdienių skausmų, akcentuodami malonias akimirkas. Mes esame varomi beskausmio gyvenimo sukūrimo iliuzijos, kuriame yra pilna pasirinkimų, leidžiančių jausti kontrolę.  Mums reikia 107 rūšių jogurto prekybos centre tam, kad pasijustume esą visatos karaliai ir karalienės. Mes einame į 24-Plex kino teatrus, kad galėtume pažiūrėti kokį tik norime filmą, kada tik užsinorime. Mums reikia greičiau veikiančių nuskausminamųjų, prietaisų, kurie panaikintų visus nepatogumus, komunikacijos technologijų, skatinančių momentinį apsikeitimą informacija. Visa tai sukuria visiško malonumo ant mūsų pirštų galiukų iliuziją, kur nesame kankinami jokio skausmo. Kuomet esame valdomi tokio fizinio materializmo, identifikuojame save pagal tai, ką turime.

Bet tai tėra tik pradžia. Kitame lygmenyje, psichologinis materializmas siekia valdyti pasaulį teorija, ideologija ir intelektu. Mes ne tik bandome fiziškai manipuliuoti pasauliu, kad nepatirtume jokio skausmo, mes tai darome psichologiškai taip pat. Mes susikuriame teorinį konstruktą, kuris mus saugo nuo galimybės būti išgąsdintais, neteisiais, sumišusiais. Mes visuomet viską valdome tokiu būdu: “Būdamas amerikietis, aš turiu teises. Būdama moterimi, aš turiu teisę būti nepriklausoma nuo vyrų lūkesčių mano visuomenėje. Aš pati užsidirbu, aš galiu pasirinkti, kaip noriu išleisti pinigus. Būdamas budistu, aš suvokiu visko tarpusavio ryšį.”

Psichologinis materializmas interpretuoja viską, kas tik kelia grėsmę ar nepasitenkinimą kaip priešą. Tuomet mes kontroliuojame grėsmę sukurdami ideologiją ar religiją, kurioje esame nugalėtojai, teisingi, teisieji; mes niekuomet tiesiogiai nepatiriame baimės ar sąmyšio, kurie iškyla susidūrus su tikra grėsme. Tai ypač galioja vakariečiams budistams. Šiais laikais budizmas tapo populiarus, kaip produktas, kuriuo naudojamasi medijose bei korporacijose. Buvimas budistu tapo statuso simboliu, žyminčiu galią, prestižą bei pinigus. Jo Šventenybės nuotraukos pasirodo Holivudo filmų viršeliuose bei Apple kompiuterių reklamose; Holivudo žvaigždės tarsi dalyvauja Dharmos varžytuvėse. Kiekvienas nori pridėti kažką budistinio į savo reziumė. Budistinės studijos Naropoje padvigubėjo per du metus, o reporteriai klaidžioja po mūsų koridorius ir klases. Budistinės konferencijos pritraukia tikrą paradą personažų, tokių kaip aš, medžiojančių mūsų prekybos “įrankius”. Mūsų vartotojiška visuomenė paverčia budizmą preke, kaip ir visa kita. Vakariečio budisto pagundos yra labai aiškios. Mes esame gundomi naudotis budizmu savo ego, bendruomenių ir darbotvarkės iškėlimu šioje prekybvietėje.

Ir tai dar nėra viso reikalo šerdis. Pačiame subtiliausiame lygmenyje, dvasinis materializmas atneša šią kovą į mūsų protus, į mūsų meditacinę praktiką. Mūsų sąmonė bando išlikti kontrolėje, palaikyti centralizuotą budrumą. Per tai ego naudojasi netgi dvasingumu, kad apsisaugotų nuo baimės ir nesaugumo. Mūsų meditacinė praktika gali būti naudojama atsitraukti nuo kasdienių uždavinių intensyvumo ir dualumo; mūsų atjautos praktika gali būti naudojama manipuliuoti absoliučia agonija, kuomet kažkas mūsų gyvenime griūna. Mes investuojame į save, kaip budizmo praktikuotojus, o taip darydami apsisaugome nuo tiesioginės ir intymios savirealizacijos. Yra labai svarbu sugebėti kultivuoti praktiką “kritišku momentu”, kuriame kyla panika, kuriame grėsme yra mūsų draugas ir kur mūsų gelmės būna išverstos išvirkščiai.

Kas nutinka, kuomet esame valdomi trijų materializmo lygmenų? Vidyadhara mokė, kad kuomet mes esame taip užsiėmę savo ego, kontrolės ir galios reikalais, mes pradedame “bijoti išorinių reiškinių, kurie yra mūsų pačių projekcijos”. Tai reiškia, kad kuomet mes pradedame manyti, kad esame tikros, egzistuojančios būtybės, tuomet mes klaidingai visą supantį pasaulį laikome nepriklausomu ir tikru. O kai taip nutinka, mes prisišaukiame paranoją, baimę ir paniką. Mes bijome, kad negalėsime kontroliuoti situacijos. Kaip mokė Patrul Rinpoche ( 1808 – 1887 ):

Neprailgink praeities,

Nekviesk ateities,

Nepakeisk savo vidinio pabudimo,

Nebijok pavidalų.

Mes privalome nustoti bijoti pavidalų. Kaip galime tai padaryti? Vientintelis būdas nutraukti šitą godumo ir kontrolės kelią, yra saugoti savo meditacinės praktikos vienovę. Mes turime turėti vietą, kurioje manipuliacija būtų demaskuojama. Mes turime būti pasiryžę iš tiesų “paleisti” bepraktikuodami. Kuomet matome savo lenktyniaujančias mintis, savo besimaišančias emocijas bei nuolatines intrigas, mes paliečiame kenčiančio pasaulio veidą ir nebeturime kito pasirinkimo, tik pasikeisti. Turime leisti savo širdims pratrūkti tuo nuolatinės kovos skausmu, kurį patiriame savyje ir mus supančiame pasaulyje. Tada galime užsiimti pasauliu ir paskirti save tikrai nušvitusiai visuomenei, kurioje konsumerizmas neturi įtakos. Troškimas ateina iš mūsų minčių greičio, kuomet taip intensyviai norime to, ko neturime ir negalime patirti to, kas yra čia pat, priešais mus.

<…>

Iš knygos “Mindfulness in the marketplace”

Advertisements

Filed under: Uncategorized

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: