Shambalawarrior’s Blog

Reiškiniai

Alternatyvos vartotojiškumui. Sulak Sivaraksa

Vartotojiškumą galima apibrėžti kaip vartojimo religiją – esminę prasmę suteikiant perkamąjai galiai. Ekonominis augimas skurstančiųjų kaina tapo varomąja globalizacijos jėga, nors pasaulio lyderiai ir bando retoriškai bei kosmetiškai paslėpti šį faktą.

Neabejotinai, kuras, kuris varo kapitalistinę mašiną, yra pelnas: kuo daugiau, tuo geriau. Todėl korporacijos turi būti laisvos šito siekti – bet kokia kaina. Tikslai pateisina priemones. Taip pat ginčijamasi, kad sistemos generuojamas pelnas pamažu pasieks ir padės didžiajai daliai žmonijos. Įrodymai sako visai ką kita. Taip, kapitalizmas išties atneša kažkiek naudos žmonijai, tačiau ta nauda daugiausiai yra netyčinė,  kaip sistemos šalutinis produktas.

Kapitalizmas sukoncentruoja gerovę mažos elito grupės rankose, išnaudodamas darbo jėgą bei gamtinius išteklius.  Kad pasiektų didžiausius rezultatus, kapitalizmas atskiria žmones nuo jų bendruomenių, šeimų, o galiausiai nuo jų savojo ‘aš’, naudingumą įvardindami tik ekonominės vertės matais. Suskaidytas individas, o ne didesnė bendruomenė, yra kapitalistinės sistemos centre. Vartotojiškumas geba valdyti didžiąją dalį šiuolaikinės visuomenės todėl, kad individai tapo atskirti nuo savo kultūros ir vienas nuo kito. Bendruomeniškumo jausmas, kuris skatino žmones dalintis ištekliais ir dirbti išvien, buvo pakeistas pykčio, konkurencijos ir baimės, kuri verčia žmones įsigyti ir kaupti savo kaimynų sąskaita. Bendrai paėmus, vartotojiškumas yra godumo ir prievartos naudojimo reguliuojant socioekonominius ryšius, pasekmė.

Pačiame giliausiame lygmenyje, vartotojiškumas yra skolingas savo gyvybę iliuzijai apie egzistuojantį nepriklausomą, individualų ; tokį , kuris egzistuoja nepriklausomai nuo socialinių ir žmonių santykių su gamta, tokia žmogaus asmenybe, įmesta į pasaulį. Budai buvo visiškai aišku, kad “aš” tebuvo nuolat besikeičiančių patirčių struktūra, kuri turėjo ne daugiau substancijos ar amžinumo, nei tos patirtys.

Mes esame apkvaitę ieškodami kažkokio transcendentalinio subjekto; kažko, kas apibrėžia patyrimą, tačiau yra už jo ribų. Mes esame raginami pažinti save, tačiau tas “aš” dualistinėje sistemoje lieka nepažintas. Budistams ši iliuzija yra pagrindinė kančios priežastis. Ontologiškai, mes tampame atskiri kitų bei savęs patyrimo aspektai. Tuo pačiu, mums yra užkirstas kelias bet kokiai prasmingai identiteto koncepcijai.

Vartotojiškumas suteikia dirbtines prasmes mūsų egzistencijos apibrėžimui, teigdamas, kad identitetas suvokiamas per kaupimo procesą. Kitaip sakant, vartotojiškumas yra iškreiptas Karteziškasis asmeninio egzistavimo įrodymas: Perku, vadinasi, egzistuoju. Nepasotinamas vartojimas prilyginamas didžiausiai laimei, laisvei ir savirealizacijai. Kaip aiškina David Arnott, britų budistas ir žmogaus teisių aktyvistas:

Dalyvaudamas pirkimo sakramente, aukodamas pinigus, gali nusipirkti daiktą, kuris yra ne tiek daiktas, kiek įvaizdžių telkinys, garantuojantis vietą įvaizdžių sistemoje, laikomoje šventa. Kurį laiką, pirkdamas automobilį, tu taip pat perki galią, prestižą, seksualumą ir sėkmę, kuriuos reklama sėkmingai susiejo su automobiliu, ar kokia prekė tai bebūtų. Vartotojiškumas veikia identifikuodamas trūkumo ( dukkha ) ir nepasitenkinimo jausmus, kuriuos mes visi turime giliame proto lygmenyje. <…>… o tada [ korporacijos ] gamina daiktą, kuris garantuoja to “poreikio” patenkinimą…

Korporatizacija yra priklausoma nuo godumo, iliuzijos ir neapykantos, kad galėtų įsitvirtinti globalioje visuomenėje ir individuose, dėl to ji yra priešinga budizmo tikslams. Kuomet individas pastato savus interesus aukščiau visko ir nepripažįsta reliatyvaus “aš” idėjos, godumas ir savanaudiškumas iškyla. Neoliberalų retorika klaidina žmones ir tarptautines organizacijas, versdama patikėti, kad multinacionalinių korporacijų pelnas bus teisingai padalytas visuomenei ir, kad bet koks materialinių sąlygų pagerinimas yra aukščiausias visuomenės tikslas. Vartotojiškumo ideologija klaidina žmones, versdama juos manyti, kad nuolatinis daiktų įsigijimas ir galia suteiks jiems laimę. Galiausiai, konkurencingas vartotojiškumas yra priklausomas nuo šiurkštumo ir neapykantos, kurie naudojami siekiant apsisaugoti nuo koalicijų formavimo, kurios gali pasipriešinti esamai sistemai. Neapykanta yra jėga, kuri paralyžiuoja ir sustabdo kaitos ir kooperacijos strategijas.

Budizme klestėjimas apibūdinamas kaip “aukštesnė būtis”. Todėl ji negali būti pasiekta pavieniui, tik bendrai ir akcentuojant dvasingumą. Budizmas smerkia ir atmeta godumą, nes jis suvokiamas, kaip vedantis žemyn agresijos ir neapykantos keliu – kitaip sakant, į kentėjimą. Godumas niekada negali atnešti pasitenkinimo, nei pavieniui, nei bendrai. Todėl budizmas bando parodyti, kaip būti patenkintu keičiant save – tai yra dirbant su savimi- ir akcentuoja rūpinimąsi, pagalbą bei naudą iš vienas kito gerovės. Tuo tarpu kapitalizmas asmenį traktuoja kaip pusiau žmogų – ekonominė dimensija yra vystoma nepaisant kitų aplinkybių. Budizmas žmogų suvokia iš holistinės perspektyvos. Protas ir širdis turi būti lavinami ir įvairovė turi būti puoselėjama socialiniuose santykiuose bei žmogaus santykyje su gamta. Žmogaus asmenybė yra interbūtybė, egzistuojanti ryšių voratinklyje, kartu su kitomis būtybėmis. Priešingai moderniam nepaliaujamam vartojimo supratimui, Buda sakė, kad ramybė yra svarbiausia savęs tobulinimo ir savikritikos prielaida tikram savęs suvokimui ( prajna ). Reikia pažymėti, kad suvokimas skiriasi nuo intelektualinio žinojimo, nes jis prasiskverbia pro širdį ir protą. Supratimas padeda individui geriau suprasti jo ar jos ribas ir būti kuklesniam. Tuo pačiu jis skatina mielaširdystę ir atjautą: asmuo bus geresnėje pozicijoje regėti kitų skausmą ir padėti pašalinti kentėjimo priežastį. Žinoma, kuomet užčiuopi kentėjimo priežastį, ypač opresyvioje socialinėje sistemoje, dažniausiai pajunti skausmą. Čia bhavana ( atidumas ) palengvina tokio pavojaus supratimą, o taip pat ir atleidimą opresoriui. Priespaudos sistema bus nekenčiama ir sunaikinta, tačiau opresorius nebus nei nekenčiamas, nei nuteistas mirties bausme. Jei esi sąmoningas apie savo pyktį, tuomet gali jį apeiti atidumu, transformuodamas į atjautą. Thich Nhat Hanh sako, kad pyktis yra kaip suskleista gėlė; ji pražys tik tada, kai bus giliai perverta bhavanos šviesos. Nuolatinis atjautos ir supratimo skleidimas galiausiai įveiks pyktį, leisdamas suvokti jo gelmę ir šaknis. Panašiai, bhavana pilnai atvers godumo, neapykantos ir paklydimo žiedus.

Atjauta ir konkurencija nėra vienas su kitu nesusiję. Jo Šventenybė Dalai Lama sako: “Bet kokia veikla, kuri yra vykdoma su atsidavimu, disciplina, platesniu pasekmių ir ryšių supratimu, ar tai būtų religija, politika, verslas, teisė, medicina, mokslas, technologija, – yra konstruktyvi.” Akcentuojama yra veiksmo motyvacija. Jeigu motyvacija yra stipriai susieta su pasaulėžiūra, pokytis pasaulėžiūroje, toks, kaip tarpusavio priklausomybės ar kentėjimo universalumo supratimas, prives ir prie motyvacijos pasikeitimo. Kai keičiasi motyvacija ir atsakomybės bei atsidavimo jausmai yra sustiprinami, tada gali prasidėti didesni pokyčiai. Pavyzdžiui, kai motyvacija pelnui pasikeičia į rūpestį korporacijos darbuotojų ekonomine ir dvasine gerove, kooperatyviniai santykiai gali pakeisti dabar vyraujančius išnaudojančius.

Panašiai, konkurencija nėra vien bloga jėga. Saikingai ir kryptingai ji gali pastūmėti mus tapti dosnesniais ir geresniais. Jo Šventenybė atskiria dvi konkurencijos rūšis, sakydamas, kad viena yra tokia, kuri vyksta tik dėl asmeninės šlovės, o kita apima suvokimą, kad turi būti skatinama ir kitų sėkmė. Konkurencija gali būti naudinga, jei ji mus įkvepia būti geriausiais tam, kad tarnautume kitiems. Ritualai ir žaidimai dažnai remiasi konkurencija, tačiau taip pat gali pasitarnauti stiprinant dvasią. Ši diskusija dėl konkurencijos bei pasiekimų yra paraleli budizmo diskusijai dėl nirvanos tikslo. Kai kurie, pvz. Praktikuojančių Budistų Bendruomenė, nušvitimo siekia per išmintį ir atjautą ir jis yra neatsiejamas nuo kitų gerovės. Mahajanos tradicija yra ypatingai empatiška ir siekia, kad visos būtybės būtų išlaisvintos prieš bodhisattvai pačiam pasiekiant nušvitimą. Šios diskusijos dėl konkurencijos prigimties ir nirvanos paryškina, kaip iš pažiūros nedidelis skirtumas tame, kas akcentuojama, gali perkeisti dėmesį iš egocentriško požiūrio link į bendruomenę orientuotos filosofijos.

Vietoj to, kad visus santykius paremtų socialinėmis prievolėmis ar ekonominiais skaičiavimais, ką galime gauti iš kito asmens, budizmas naudojasi metta ( mielaširdystės ), karuna ( atjautos ), mudita ( kupino užuojautos džiaugsmo ) bei upekkha ( dvasinės pusiausvyros ) principais, kurie yra vedančios jėgos tarpasmeniniuose santykiuose. <…>

…Budistinis laisvės supratimas drastiškai skiriasi nuo kapitalistinio, kuris supranta pasirinkimą, kaip aukščiausią laisvės raišką. Galimybės pasirinkti turėjimas nėra laisvė. Mes privalome daryti teisingus pasirinkimus – pasirinkimus, kurie parodo atjautą kitiems ir nėra motyvuojami godumo. Budistams laisvė yra trilypė: pirmoji laisvė yra laisvė būti laisvais nuo skurdo, bado, ligų ir t.t.  nesaugumo ir pavojų. Antroji laisvė yra socialinė laisvė nuo žmonijos išnaudojimo ir priespaudos; tam priešpastatoma tolerancija, solidarumas ir geranoriškumas. Paskutinė yra vidinio gyvenimo laisvė, –  laisvė nuo mentalinio kentėjimo, nuo proto nešvarumų, kurie pastūmėja žmones daryti bloga. <…>

Advertisements

Filed under: Uncategorized

One Response

  1. online parašė:

    gera pradzia

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: